Norėtumėt sužinoti, kokias istorijas pasakoja paminklai Vilniuje? Dabar tai jau nėra neįmanomas dalykas.

Pradėjo sklisti internete

Apie tai, kad paminklai Vilniuje kalba, pirmiausiai sužinojau socialiniame tinkle. Pastebėjau, kad draugai vis pamėgdavo tam tikrus puslapius ir pranešimus ten, kur kažkokia Žemaitės skulptūra, taip pat Kudirkos, taip pat ir mūsų aklas Mindaugas kažką parašydavo. Paaiškėjo, kad tokių tarsi asmeninį socialinės paskyros profilį turinčių paminklų yra visai nemažai. Tad kaip suprasti tai, kad jos kalba? Ir visos kažkokiu panašiu būdu, tarsi susitarusios ėmė ir atsirado vieną dieną mano išmaniame ekrane.

Išleido knygą

Vėliau paaiškėjo ir, ką visa tai reiškė. Kalbančios skulptūros – tai projektas, skatinantis pasidomėti, kodėl iš tiesų Vilniuje yra vieni ar kiti paminklai, kodėl jie ten stovi, ką mena. O kalbančios skulptūros kalba daugiau, negu įsivaizduoji: ir apie istoriją, ir apie paprastus dalykus, kasdien nutinkančius mieste.

Įsivaizduoti galime ir patys, ką jos kalba, ką mato kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, Gedimino skulptūra prie kalno. Argi ne įspūdingame aukštyje ji yra? Tikriausiai žvelgia į visą Katedros aikštę iš tokio didingo ir malonaus aukščio, apie kokį galėtume tik pasvajoti.

Prisimenu pasaką, kurią skaičiau vaikystėje, apie Laimingojo princo skulptūrą. Ją parašė Oskaras Vaildas. Pradžia skambėjo maždaug taip: „Aukštai, ant išlakios kolonos, stovėjo laimingojo princo statula. Jos paviršius buvo padengtas plonytėliais aukso lakšteliais, jo akys buvo du žėrintys safyrai, o kardo rankenoje puikavosi rubinas“. Toliau seka pasakojimas apie kregždutę, kuri lupo auksą ir brangakmenius nuo paminklo (su jo paties leidimu) ir dalijo brangenybes skurstantiems miesto žmonėms. Dėl savo uolumo pavėlavo išskristi į šiltus kraštus ir todėl paskui numirė. Bet pabaigoje berods susitiko ir paukštelis, ir statulos širdis ir jie kažkaip ilgai ir laimingai gyveno. Na, ne taip ir svarbu. Tik norėjau pasakyti, kad ir ta pati Gedimino skulptūra, stovinti tikrai labai aukštai, daug aukščiau, nei dauguma paminklų Vilniuje, taip pat gali inspiruoti kokį nors rašytoją papasakoti istoriją apie tą paminklą. O gal sukurti kokį gražų pramanytą pasakojimą. Juk tai – svaiginantis aukštis, kuriame atsiduria paminklo galva. O jeigu gerai įsižiūrėtume, pamatytume dar ir tai, kad ta galva ir visa kūno poza taip pat yra kažkokia keista. Tarkime, tos ištiestos į priekį rankos ir keistai viršun užverstos akys – lyg kunigaikštis lunatikuotų.